Galbūt kažkam tokie pareiškimai kaipmat sukėlė šoko, nusivylimo, pasibjaurėjimo reakcijas. Pavyzdžiui, Gabrielius Landsbergis apstulbo, o kai kurie komentatoriai iš viso nesigilino į D. Trumpo pareiškimą.

Ko jau ten klausytis, to savimylos populisto, kurio žmona plagijuoja svetimas kalbas, o jis pats yra visų blogiausių amerikietiškų stereotipų gyvas pavyzdys. Tai esą dar vienas įrodymas, koks pavojingas ir nenaudingas Lietuvai yra D. Trumpas, o visi bent kiek jo klausantys yra mulkiai.

Tuo metu Kremliaus propagandą socialiniuose tinkluose ir komentaruose skleidžiantys troliai jau trykšta džiaugsmu – štai jums, pribaltai, kaip ir sakėme, niekas jūsų negins, D. Trumpas su V. Putinu susitars už nugaros, jus parduos, viskas čia aišku.

Bet akivaizdu, kad daug kam ne viskas čia aišku, o į D. Trumpo ir ne tik jo žodžius verta įsiklausyti, prieš keliant visuotinę isteriją. Kodėl?
Kremliaus propagandą socialiniuose tinkluose ir komentaruose skleidžiantys troliai jau trykšta džiaugsmu – štai jums, pribaltai, kaip ir sakėme, niekas jūsų negins, D. Trumpas su V. Putinu susitars už nugaros, jus parduos, viskas čia aišku.
V. Saldžiūnas

Pirmiausiai vien jau todėl, kad nesugebėjimas žvelgti toliau antraščių ir matyti tik juoda ir balta yra šiuolaikinės visuomenės yda, kuria, beje, naudojasi būtent tokie artistai, kaip D. Trumpas. Ką konkrečiai jis pasakė?

Kai dienraštis „The New York Times“ paklausė apie grėsmingus Rusijos veiksmus, keliančius nerimą NATO sąjungininkėms Baltijos šalims, D. Trumpas atsakė, kad tuo atveju, jeigu Rusija jas užpultų, jis spręstų, ar reikia suteikti joms pagalbą.

Paskaitę tik iki šios vietos galėjo nusikeikti, numoti ranka ir atsisėdę rūpintojėlio poza rymoti, stilisto balsu bambėdami „dėve, dėve“. Bet verta skaityti toliau, nes D. Trumpas pasakė, kad jis spręstų „tik išnagrinėjęs, ar tos šalys vykdė savo įsipareigojimus mūsų atžvilgiu“.

„Jeigu jos vykdė savo įsipareigojimus mums – tuomet atsakymas yra „Taip“, – pabrėžė D. Trumpas. Tai jeigu Lietuva ir kitos NATO šalys vykdė ir vykdo savo įsipareigojimus, nėra ko bijoti, tiesa?

Būtent čia yra esmė, kurios Lietuvoje ir kai kuriose kitose šalyse kartais vis dar bandoma vengti, kaip nepatogios temos prie šventinio stalo. Tai sakykite, lietuviai, ar vykdote savo įsipareigojimus?
Ką atsakytų tokio D. Trumpo klausimo sulaukę lietuviai?

Kai kurie neabejotinai pūstųsi ir rodytų skaičiukus – va kiek išaugo mūsų gynybos biudžetas – kone dvigubai. Ir ginkluotę perkame urmu, šauktiniai savanoriškai plūsta į batalionus.

Kiti, turintys daugiau patirties ir savo akimis stebėję Lietuvos įsipareigojimų šalies gynybai vykdymą per pastarąjį dešimtmetį, ko gero, nepatogiai pasimuistytų kėdėje. Na, žinote, visko buvo, bet mes pasitaisėme, tad nesidairykime į praeitį, žvelkime į šviesią ateitį, – galėtų pasakyti jie.

Faktas tas, kad bent jau nuo 2008 metų garsiai iš NATO reikalavusi gynybos planų, pajėgumų ir kasmėnesinių pažadų mus ginti Lietuva ilgą laiką atrodė apgailėtinai pagal išlaidas gynybai.

Ne vienerius metus Lietuva, su savo 0,78 proc. nuo BVP Krašto apsaugai trynėsi NATO šalių lentelės uodegoje ir lenkė tik Liuksemburgą. Tą patį Liuksemburgą, kurio kariai nuo kitų metų padės saugoti Lietuvą. Kai D. Trumpas kalbėjo apie Baltijos šalis, ramiai galėjo jaustis tik Estija – ji ne tik skiria gynybai pakankamai, bet ir tuo giriasi, todėl yra žinoma kaip gerasis pavyzdys.

Taip, Krymo ir karo Rytų Ukrainoje pamokos pabudino Lietuvą – gynybos finansavimas išaugo ir tebeauga, tačiau žiūrint iš šalies, pavyzdžiui, iš JAV, mes vis dar geriausiu atveju esame vidutiniokai ir gynybai dar neskiriame nė pusantro procento, nors tie patys amerikiečiai jau ne vienerius metus aiškiai pabrėžia, kad kartelė yra ne vienas, ne pusantro, o mažiausiai du procentai.

Tad ką naujo pasakė D. Trumpas? Iš esmės nieko tokio, ką jau kurį laiką kartoja visi iš eilės įtakingi Vašingtono politikai ir pareigūnai. Kodėl amerikiečiai vėl turėtų kažką ginti savo sąskaita, kai europiečiai patys nesirūpina savo gynyba ir tik lemena pasiteisinimus?

D. Trumpas tiesiog nediplomatiškai, nemandagiai, galima sakyti, netgi grubiai iš naujo įgarsina tą pačią dainą, kuri Amerikoje skamba jau senokai. Protesto balsus žvejojantis D. Trumpas puikiai naudojasi amerikiečių nusivylimu, į savo pusę palenkdamas ir visiškus mulkius, ir tiesiog amerikiečius, kuriems pabodo nuo jų neva atitrūkusio Vašingtono politika.
Tad ką naujo pasakė D. Trumpas? Iš esmės nieko tokio, ką jau kurį laiką kartoja visi iš eilės įtakingi Vašingtono politikai ir pareigūnai. Kodėl amerikiečiai vėl turėtų kažką ginti savo sąskaita, kai europiečiai patys nesirūpina savo gynyba ir tik lemena pasiteisinimus?

Apie tai nesyk kartojo kai kurie Lietuvos dešiniųjų pažiūrų apžvalgininkai, atvirai ir išsisukinėdami reiškiantys paramą D. Trumpui, o visus abejojančius apšaukiantys leftistais.

Norintys matyti vien tik, regis, absurdišką paramą D. Trumpui nesiklauso, kas jiems kartojama: koks skirtumas, kas taps JAV prezidentu – juk jūs jo nerinksite, o Lietuvai teks su juo dirbti. Apie tai, beje, pabrėžė ir D. Trumpo pareiškimą komentavusi prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri išreiškė pasitikėjimą JAV, nepriklausomai nuo to, kas bus JAV lyderis po rinkimų lakpkritį.

Ir nors D. Trumpo galimybes galima vertinti, kaip menkesnes, jis aiškiai įvardija savo žaidimo taisykles, o galimybės, kad protesto balsas lapkritį nušluos Hillary Clinton negalima atmesti.

Juk D. Trumpas per pastaruosius metus jau ne sykį buvo neįvertintas – išjuokiamas, kaip klounas, kuris tik įneš sąmyšio respublikonų stovykloje. Tačiau būtent jis šią savaitę oficialiai įvardytas „Didžiosios senosios partijos“ kandidatu prezidento rinkimuose ir yra nemenka tikimybė, kad jau kitų metų sausį Baltuosiuose rūmuose sėdės D. Trumpas.
Norintys matyti vien tik, regis, absurdišką paramą D. Trumpui nesiklauso, kas jiems kartojama: koks skirtumas, kas taps JAV prezidentu – juk jūs jo nerinksite, o Lietuvai teks su juo dirbti.

Iš jo ir toliau bus galima juoktis, jį kritikuoti, bet JAV yra strateginė Lietuvos partnerė, kurios vadovas kelia labai pagrįsta klausimą dėl įsipareigojimų.

Lietuva ne vienerius metus šių įsipareigojimų įžūliai nevykdė. Pabandykite piktintis gydytojų paslaugomis ir reikalauti aukščiausios klasės gydymo paslaugų, patys nemokėdami mokesčių. „Laba diena“, – feisbuke jums parašys VMI. Ir pridės besišypsančio D. Trumpo nuotrauką.

Neverta net pagalvoti, kad prezidente tapusios H. Clinton pozicija būtų itin priešinga. Galbūt mandagiau, nekurstant nereikalingos įtampos ir isterijos ji pasakytų tą patį: jei nesirūpinate savo gynyba, nemanykite, kad už jus tai padarys JAV.

Kita vertus, galima nuraminti, kad net ir išsipildžius juodžiausiam scenarijui – į Baltuosius rūmus įžengus D. Trumpui, o Rusijai užpuolus Baltijos šalis, vargu ar JAV leistų sau atsisakyti įsipareigojimų pagal Vašingtono sutarties 5-ąjį straipsnį.

JAV prezidentas nėra diktatorius, o JAV interesas nėra NATO sugriovimas – kas neabejotinai įvyktų, jeigu Aljansas negintų savo narių dėl skaičių skirtumo po kablelio.

Vis dėlto perspėjimas mestas ir dabar svarbu neisterikuoti ir nesprogti, kaip užtrumpintai lemputei, o neišsisukinėjant, nesidangstant abstrakčiomis frazėmis racionaliai pagalvoti: ar Lietuva įvykdė visus įsipareigojimus? Jei ne, ką ir kada žada įvykdyti.