Civilinio kodekso 2.23 straipsnis saugo asmens privatų gyvenimą, nustato griežtus asmeninės informacijos rinkimo ir skleidimo apribojimus. Civilinio kodekso 2.24 straipsnio 1 dalis suteikia galimybę gintis, kai yra paskleidžiami asmens garbę ir orumą žeminantys duomenys, neatitinkantys tikrovės. Taigi išplatinus informaciją apie asmens privatų gyvenimą, taikoma apsauga, numatyta CK 2.23 straipsnyje, o jei platinama informacija apie asmenį neatitinka tikrovės, taikomas CK 2.24 straipsnis.
Vis dėlto, Civilinis kodeksas įtvirtina esminį skirtumą tarp privataus ir viešo asmens gyvenimo apsaugos, garbės ir orumo gynimo.
Viešo asmens privataus gyvenimo ribos yra kur kas siauresnės, informacija apie jį ir jo veiklą gali būti renkama ir kur kas plačiau skleidžiama. Taip yra todėl, kad visuomenė yra suinteresuota žinoti ir tokiu būdu kontroliuoti jai atstovaujančio ar tarnaujančio asmens veiklą. Panaši situacija yra ir su garbės bei orumo gynimu. Privataus asmens garbė ir orumas ginamas besąlygiškai, o viešojo juridinio asmens – tik tada, kai neatitinkanti tikrovės informacija paskleidžiama vien tam, kad asmuo būtų pažemintas.
Tačiau Vyriausybė, 2016 m. liepos 20 dieną, pasiūlė patikslinti CK 2.24 straipsnio 6 dalį. Gaila, kad nei Vyriausybės, nei Seimo teisininkai problemų dėl siūlomų patikslinimų neįžvelgė. Keisčiausia, kad net ir Seimo nariai beveik vienbalsiai pasiūlymams pritarė, nors jie, švelniausiai įvertinus, yra kontroversiški.
CK 2.24 straipsnio 6 dalis nustato, kad asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės, jei skelbdamas tikrovės neatitinkančią informaciją apie viešąjį asmenį, jis veikė sąžiningai, siekdamas supažindinti visuomenę su tokio asmens veikla. Taigi, jei žurnalistas paskelbs patikrintą informaciją apie tai, kad, pvz., Seimo narys neteisėtai panaudojo reprezentacijai skirtas lėšas, o vėliau tokia informacija pasirodys netiksli ar neteisinga, žurnalistas neturės atlyginti galimai padarytos žalos. Arba, jei rinkėjas pavadins Seimo narį nevykėliu, nesusigaudančiu įstatymuose ir nelankančiu Seimo posėdžių, o vėliau išaiškės, kad visgi keliuose Seimo posėdžiuose jis dalyvavo, rinkėjas neturės atsakomybės.
Aišku, gali kilti konfliktas tarp asmens teisės į garbę ir orumą ir kito asmens teisės reikšti savo įsitikinimus. Šis konfliktas sprendžiamas taip, kaip nustato Civilinis kodeksas: privataus asmens atžvilgiu, asmens teisė į privatų gyvenimą turi viršenybę, tačiau viešajam asmeniui tenka aukoti dalį privatumo ir kartais išklausyti nepagrįstos kritikos, nes nuomonių įvairovė apie viešojo asmens veiklą yra didesnė vertybė, užtikrinanti demokratinės visuomenės raidą.
Seimo jau priimta (deja) pataisa numato, kad atsakomybė už tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimą bus taikoma net ir tais atvejais, kai asmuo paskleisdamas tokią informaciją elgėsi sąžiningai, t.y. siekė supažindinti visuomenę su viešojo asmens vykdoma veikla. Tai reiškia, kad galimybė skleisti įsitikinimus, sąžiningai klysti, bus apribota grėsme prisiteisti turtinę ir neturtinę žalą.
Vienoje iš garsiausių JAV Konstitucinio teismo bylų, nagrinėjančioje spaudos laisvės apsaugą, teismas pabrėžė: „teisė laisvai išreikšti savo mintis, kas savaime yra labai gerai, yra svarbi ne tik individo laisvės požiūriu, bet ir esminė bendroje kovoje už tiesą ir visuomenės gyvybingumą“. Todėl būtina susitaikyti su tuo, kad gali būti paskleista neteisinga informacija. Žodžio laisvė reikalauja tam tikros nevaržomos erdvės.
Vyriausybė, teikdama, o Seimas, priimdamas CK 2.24 straipsnio pataisą, neįvertino saviraiškos ir informacijos laisvės, įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio ir gausios Europos žmogaus teisių teismo praktikos.
Reikia tikėtis, kad klaida, su Prezidentės pagalba, bus ištaisyta ir neliks pamirštas senovės Atėnų filosofas Solonas, kuris diskusijos nebuvimą buvo paskelbęs nusikaltimu.
Gintautas Bartkus – advokatas, Vilniaus Universiteto teisės fakulteto dėstytojas, Civilinio kodekso rengimo grupės narys.