„Kas mane gerai pažįstat, žinote, ką man reiškia atvirumas. Ir dirbant viešajame sektoriuje su tuo kyla tam tikrų vertybinių dilemų. Nes kartais reikia likti politiškai korektiškai, kartais tam tikrus dalykus reikia nutylėti, kartais tiesiog giliau įkvėpti ir iškvėpti. Tačiau kai visko prisikaupia, galų gale natūra „išlenda“ į paviršių...“, – rašo ji savo feisbuko paskyroje.
„Kitą savaitę startuos Vilniaus reklaminė kampanija užsienio rinkose. Dar jai neprasidėjus aistros kaista Lietuvoje, ir nori nenori prašosi analogija su krepšiniu – kurį, kaip ir Vilnių, myli labai daug kas, gerai žaisti moka keliolika, treniruoti komandą vos keli, bet tikrų trenerių yra net 3 milijonai. Bet tai yra labai gerai – žmonės diskutuoja, reiškia poziciją, net piktinasi: reiškia, rūpi. Apie taisykles prieš komentuojant būtų gerai žinoti, bet čia ne apie tai. Visos prasidėjusios diskusijos metu atsirado viską vienijanti ašis – PATOGUMAS. Ir čia apie viską iš eilės“, – tęsia I. Romanovskienė, toliau papunkčiui išvardindama savo pastebėjimus.
1. APIE SEKSĄ. Kiek žinia, sekso Tarybų sąjungoje nebuvo. Žemės ūkis, matyt ,klestėjo, ypatingai gerai augo kopūstai, nes kaip kitaip paaiškinsi, kad vaikai vis dėl to gimdavo. Bet kalbėti apie TAI buvo labai blogo tono ženklas. Kelis dešimtmečius gyvename laisvoje Lietuvoje. Vaikai, po nedaug, bet vis tiek iš kažkur atsiranda. Bet ištarti žodį iš S raidės vis dar nepatogu. O apie orgazmą tai net pagalvoti nedera. Na tik kokie pasileidėliai ir pasileidėlės kartais apie jį pasvajoja, bet ištarti tai ne ne. Paskutiniu metu sutikau nemažai rimtų vyrų ir moterų, kurie nuleisdavo akis ištarus šią nešvankybę, išrausdavo ir apsižvalgydavo aplinkui, ar kas neišgirdo, ypatingai Popiežius. Labai, labai NEPATOGU!
2. APIE ŠALIES IR MIESTO ŽINOMUMĄ. Kažkaip nepatogu pasakyti, kad mažai kas apskritai žino, kas yra Vilnius ir kur jis yra. Nes jei pasakysime, tai atrodysime kompleksuoti provincialai, o juk esame didinga tauta, su įspūdinga istorija, su UNESCO saugomu nuostabiu senamiesčiu, daug ir nuosekliai dirbome formuojant šalies įvaizdį. Nes kiekvienas turime po draugą užsienyje ir jie tai tikrai žino, kas yra Vilnius. Ir čia prisiminiau pasaką apie nuogą karalių (ups, ir vėl nešvankybė).
Prieš kampaniją atlikome Vilniaus žinomumo tyrimą Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Darbai dar nebaigti, tačiau pirminius skaičius mačiau. Na, žiauriai nepatogu bus juos pristatyti. Kokie 40-50 iš 1000 britų ir vokiečių supranta, kas ir kur yra Vilnius. 4-5 proc.!!!!! Tai, brangieji, mes net teoriškai neturime šansų sugadinti kažkokį tai įvaizdį, nes tiesiog neturime ką gadinti. Ir tai labai nepatogu! Nes daug rimtų skyrių, poskyrių ir poposkyrių sunkiai dirbo, važiavo į užsienio komandiruotes, kūrė dokumentus ir džiaugėsi didėjančiais turistų srautais. Buvo nepatogu lyginti tuos srautus su kitomis šalimis, nepatogu paskaičiuoti, koks yra galimas turistų potencialas ir kiek gerai padirbėjus su žinomumu jų gali realiai atvykti. Nepatogu skirti normalų finansavimą turizmo sričiai ir šalies bei miesto įvaizdžiui, nes gi yra mokytojai, gydytojai, pensininkai ir dar labai daug tinkamo dėmesio reikalaujančių socialinių grupių, prieš kurias bus nepatogu aiškintis, kodėl miesto ir šalies rinkodara turi kainuoti. Patogu naudotis ES parama, kad ir nelabai efektyvia, kad ir neleidžiančia paminėti jokio viešbučio ar restorano. Bet užtai kaip patogu prisiimti aukos vaidmenį ir sakyti – pinigų nėra, soriux, nieko negalime padaryti. Ir pensininkai su mokytojais patenkinti, ir įvaizdis ramiai miega – visi vienodi vargšai.
Kokį gerą ketvirtadalį savo darbo laiko turiu skirti atsakant į klausimus svarbiems vyrams ir moterims, kodėl „Go Vilnius“ įstaigos biudžetas net 2,5 mln., kodėl dirba net 39 darbuotojai, kodėl biuras yra Vilniaus centre. Nes jei prezentacijas investuotojams rodytumėme iš palapinės miesto pakraštyje, jei atrodytumėm kaip ubagai ir darytumėm rinkodaros veiksmus keliose užsienio rinkose for free, va čia tai būtų patogu. O pasakyti, kad iš tiesų reikia ne 2,5, o 25 mln, nes estai su latviais tai tiek suinvestavę ir mus lenkia, yra labai nepatogu ir net pavojinga. Tiesą pasakius, pažįstamiems rinkodaros ekspertams stengiuosi nesakyti, kokius biudžetus skiriame rinkodaros veiksmams, nes kažkaip nepatogu... Užtat rezultatai su žinomumu yra labai patogūs.
3. APIE KŪRYBIŠKUMĄ. Kad sukūrus kažką neįprasto dalis visuomenės tai sutinka priešiškai – nieko naujo. Ir pavyzdžių istorijoje yra nemažai: Einšteinas su savo nesąmoninga reliatyvumo teorija, Pikasas su kažkokiais keistais ir nesuprantamais paveikslais. Net tam, kuris įžūliai pareiškė, kad Žemė apvali, savo laiku blogai baigėsi. Raganų deginimo ant laužų laikai kaip ir seniai praėjo, bet priimti kitokį požiūrį vis dar yra nepatogu. Net Europos viduryje, net XXI amžiuje. „Taip niekada nedarėme“, „to dar nebuvo“, „šito tai nesupras“ – nepatikėsite, kiek kartų dirbant girdžiu tokius žodžius. Girdėjau ir neoficialių pasisakymų iš oficialių institucijų atstovų, kad baisu daryti kažką „faino“, nes savi „suės“ pirmi.
Bet šiaip tai mes visi už kūrybingus žmones. Tik jų kūryba turi būti patogi. Visiems! O jei jie savo kūryboje padarys kokią klaidą – tada jau prisiminsime deginimą ant laužo. Bus karšta!
4. APIE SEKSO TURIZMĄ. Kampanija reklamuos Vilnių – jo įžymias vietas, kultūrinius renginius, gamtą, restoranus, aktyvias pramogas. Kad visą tai galima būtų papasakoti Vilniumi nei kiek nesidominčiam užsieniečiui, reikėjo apvilkimo į metaforas ir žodžių žaismo. Ir tada pagrindinis kampanijos keywordas tapo malonumas. Nes malonumas, patiriamas atvykus į Vilnių ir pažinus jo grožį, beveik prilygsta orgazmo metu patiriamam malonumui. Ir tai tik neženkli hiperbolizacija – paklausykite užsieniečių epitetų apie Vilnių. That's all! Jokio sekso skatinimo, jokių nuogybių, jokių nepadorių pasiūlymų. Metafora!!! Sunku patikėti, kad žmonės nesupranta metaforų. Juk kai kalbame, kad Vilnius yra Europos perlas, niekas neklausia apie kriaukles ir karolius. Nekalba, kad skatiname juvelyrinių dirbinių pardavimus. Visiems viskas aišku. Tuomet grįžtame prie 1 klausimo apie sekso tabu.
Bet čia atsiranda dar vienas labai įdomus aspektas. Kai Povilas Poderskis pasakė žurnalistams, kad ši reklama socialiai atsakinga, pagalvojau omg ne, jos paskirtis visai kitokia. Tačiau ar nebus jis teisus? Ar nebus taip, kad galvodami kaip šmaikščiai pristatyti miestą, užkabinome jautrią ir labai nepatogią socialinę problemą? Daug kas susirūpino, kad išreklamuosime Vilnių kaip pigių merginų miestą. Palaukite, tai jei koks marozas iš Londono ar Berlyno išgirdęs Gspot ir Vilnius viename sakinyje, kuris dėl žemo IQ tiesiog nežinos kas yra metafora, atvyks čia ieškoti pigių merginų, jis jas ras? Chebra – ras ar neras? Ir va čia yra nepatogumo viršūnė!!! Nes nepatogu pasakyti, kad ras! Ir nepatogus ne pats faktas, o kad apie tai kas nors sužinos. Ir dar Popiežius atvyksta, tai ir tas sužinos. Sužinos, kad mes nė velnio nedarome, kad tos merginos neeitų į gatvę. Kur specialios programos moterų pagalbai? Kur drąsūs žmonių teisių gynėjai? Kur aktyvi policijos veikla? Kada paskutinį kartą koks susirūpinęs politikas aktyviai kėlė šį klausimą? Nelabai kada. Nes nepatogu!!!
Nes tada reikės pripažinti, kad problema yra, o pripažinus – reikės ją spręsti. Reikės dirbti, skirti finansavimą, kontroliuoti vykdymą. Patogiau yra pravažiuoti Sodų g. užsimerkus ir pilietiškai pareikalauti, kad jokių gspotų nereklamuotumėm. O tai gal nukreipkime energiją kitur? Gal leiskime specialistams didinti miesto žinomumą ir kartu spręskime problemą? Padarykime socialinę reklamą Vilniuje prieš prostituciją ir moterų išnaudojimą, sukurkime moterų integracijos programas ir jas įgyvendinkime, suaktyvinkime policijos vaidmenį! Padarykime! Ir tada ironiška, bet Gspot kampanija iš tiesų taps socialiai atsakinga reklama, nes iškėlė į paviršių problemą, kurios visi kratosi, nes nepatogu.
5. APIE VIEŠOJO SEKTORIAUS EFEKTYVUMĄ. Daugelio valdininkų pozicija yra tokia – na, gerai, jei tai jaunų reklamos mokyklos studentų sukurta reklama – tebūnie, bet kai ją remia ir organizuoja viešoji įstaiga – jau kas kita. Palaukite. O koks skirtumas? Nes jei esame taip jau susirūpinę miesto įvaizdžiu užsienyje, tai koks po velnių skirtumas? Žinia gi vis tiek nueis į pasaulį ir „žala“ įvaizdžiui bus vienoda ir tuo ir anuo atvejais. O atsakymas paprastas – patogumas. Daug patogiau palaukti už kampo, nedaryti staigių judesių, išstatyti į priekį jaunus kūrėjus ir, jei kas paeis ne taip, pasakyti čia ne mes, čia jie. Dėl patogumo dar kokį raštą ar peticiją reikėtų stalčiuje turėti. Patogu!
Viešasis sektorius apskritai yra žiauriai patogus dalykas! Įsidarbini valstybės tarnautoju ir iki pat pensijos gyveni sau patogiai – už stažą kapsi papildomi pinigėliai ir atostogos, nešioji ramiai raštus iš vieno skyriaus į kitą, o jei koks nepatogus viršininkas ištaria keistą trijų raidžių kombinaciją KPI ir tu jų nevykdai, vis vien esi ramus. Nes žinai, kad atleis tave tik tuo atveju, jei griūsi viršininkui po kojomis girtas. 3 kartus. Tai šito nedarai ir toliau tarnauji valstybei patogiai. Dar labai patogu būti išrinktam, kad ir į miesto Tarybą. Nes posėdžių metu užtenka svaidyti šmaikščias replikas, užduoti klausimus „ne į temą“, nes vargintis pasiruošimui nereikia, dar posėdžio metu gali ieškoti internete šalmo dviračiui ar pigių kelionės pasiūlymų! Pasižiūrėkite gyvas transliacijas – profesionalumas ir efektyvumas jus nustebins. Oj, dar yra komitetų posėdžiai. Šitų nefilmuoja. Čia kai iškviesti pristatyti klausimus specialistai gali porą valandų pralaukti už durų ir išeiti be sprendimo, nes niekas nepasivargino atsiustų dokumentų paskaityti arba tiesiog tą dieną nuotaika ne ta buvo (tai vadinama nesusirinko kvorumas).
Dėl nacionaliniam saugumui gręsiančios kampanijos gali būti net skelbiama interpeliacija administracijos vadovui Povilui Poderskiui. Šiam žingsniui labai pritariu. Nes auglį reikia šalinti greitai, kol jis dar neišsiplėtė iki metastazių. Nes ydingas inovatyvumo, konstruktyvumo ir pažangumo auglys gali iš tiesų nužudyti mūsų patogią biurokratišką sistemą. Dar jis visokių gudrių appsų sugalvojo, kurie net neleidžia všį vadovams už valdiškus pinigus savo kiemo susitvarkyti. O ko dar gali prigalvoti? Ne, šitas tai labai nepatogus, von jį!
6. APIE RINKIMUS IR GO VILNIUS. Artimi draugai bandė mane perspėti – kur tu lendi, ten gi politika, tu ir paprastame gyvenime sunkiai kairę nuo dešinės atskiri. Galvojau, įstaiga apolitiška, tikslai konkretūs, svarbu darbus daryti. Na, gerai, kad priešrinkiminiai metai gali būti sunkesni suvokiau. Kad dar jauna ir nebrandi „Go Vilnius“ organizacija gali tapti tik viena iš kortų priešrinkiminiame pokeryje – irgi. Ką gi, pokeris prasidėjo!!! O kadangi žolės žaliai dažyti nemėgstu, šį korta tampa ypač patogi. Nes ne visus darbus padarėme, ne visų rodiklių pasiekėme, kažkur suklydome, kažkur per mažai atkaklumo parodėme. Dėl viso to jau man pačiai, kaip vadovei, yra nepatogu. Už tai politikoje manipuliuoti patogu. Viskas, kas pasakyta, gali būti panaudota prieš jus. Tai tiesa. Ir jei pati sakai, kad kažkur nedelivereni, tai ir bus vinys į tavo karstą. O kur delivereni, jau niekam neįdomu.
„Go Vilnius“ dirba 39 žmonės – kūrybingi ir entuziastingi. Jie neskaičiuoja darbo valandų, nebijo siūlyti kažko out of the box, jie kartais klysta ir pridaro nesąmonių. Bet aš žiauriai didžiuojuosi galėdama būti jų kolegė! Ir jei rytoj „Go Vilnius“ agentūros Vilniui nebereikės, mano kolegos greitas suras geriau apmokamus darbus ir kurs vertę privačiam sektoriui. Win win! Ar Vilniui bus geriau? Visi kartu įskridome į turbulencijos zoną vardu „artėjantys rinkimai“. Įskridome, nes pakilome nuo žemės.
Ir visai pabaigai prisipažinsiu, kad supainiojau viešus ir privačius interesus. Jei atvirai ir atėjau į všį dėl asmeninių kėslų. Nėra jokio viešojo intereso. Mano asmeninis interesas – sūnus ir dukra. Noriu, kad jie gyventų Lietuvoje. Ir ne todėl, kad turės prižiūrėti senstančią mamą (tfu tfu), o todėl, kad pamatę pasaulio sąmoningai pasirinktų šią šalį – atvirą europietišką valstybę, kur žmonės laisvai kuria, kur pilna gerai apmokamų darbo vietų, kur taip gera gyventi, kad tai panašu į orgazmo malonumą (tada jie jau praktiškai žinos, kas tas yra). Nu va, prisipažinau ir palengvėjo
Tokia va nepatogi istorija gavosi. Atsiprašau, kad nedovanotinai ilga – pritrūko talento. Atsiprašau visų nuostabių ir šviesių idėjinių viešojo sektoriaus atstovų, čia buvo ne apie jus.
Linkėjimai iš Paryžiaus. Šitie tai sekso turizmą hyperaktyviai reklamuoja, net pačiame Luvre! Ypatingai įžūlus man pasirodė Rembrantas.