Užkeikimais korupcijos neįveiksime

Korupcijos suvokimo indeksus (KSI) nuo 1995 m. skelbia tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Transparency International“ (TI). Šis indeksas parodo, kiek šalyje suvokiama valstybės bei savivaldybių tarnautojų ir politikų korupcija. KSI įverčiai rikiuojasi šimto balų skalėje, kur 100 balų žymi labai skaidrią valstybę, 0 – labai korumpuotą. Lietuva ketvirtus metus iš eilės surenka tą patį balų skaičių – 59. Pavyzdžiui, Estija gavo 73 balus.

Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė nuo pat kadencijos pradžios deklaravo negailėsianti jėgų ir kovai su korupcija, ir šio reiškinio prevencijai. KSI indeksas rodo, kad padėtis nuo socialdemokratų valdymo laikų nepasikeitė. Dar 2017 m. Sergejus Muravjovas, TI Lietuvos skyriaus vadovas, palinkėjo naujai Vyriausybei nekartoti socialdemokratų klaidų – tuomet jis siūlė verčiau imtis konkrečių darbų, kurie duotų mažų, bet pamatuotų rezultatų, užuot imitavus norą keisti padėtį. Pasak jo, politikai ir valstybės tarnautojai turi prisiimti daugiau atsakomybės, užuot slėpęsi už teisėsaugos institucijų nugaros.

„Man neramu dėl šių rezultatų. Viliuosi, šių metų vertinimas bus lyg žadintuvo skambutis politikams ir viešojo sektoriaus įstaigų vadovams, nes antikorupciniai pokyčiai yra jų rankose. Vien kalbėjimo, kad korupcija yra blogai, o skaidrumas – gerai, nebeužtenka“, – teigė p. Muravjovas. Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertai tikina, kad KSI „stabilumas“ neturėtų stebinti – daugelyje sričių sisteminių pokyčių neįvyko. Pasak Editos Maslauskaitės, LLRI viceprezidentės, teisėkūra vis dar nekokybiška – priimami teisės aktai neskiriant pakankamai laiko diskusijoms, teisės aktų projektai registruojami nepateikiant tinkamos poveikio analizės. Seimas sprendimus priima skubotai, nepaisydamas net valstybės institucijų (tokių kaip STT, Konkurencijos taryba) nuomonės. Tai galima vertinti kaip galimos korupcijos ženklą. Tokiomis sąlygomis visuomenės dalyvavimas teisėkūroje, t. y. galimybė susipažinti su įstatymų projektais, pateikti pastabas, patarti, tampa neįmanomas.

„Kitas korupcijos šaltinis – įvairių taisyklių ar viešųjų paslaugų verslui ir gyventojams dviprasmiškumas. Sudėtingi reikalavimai ir plačios valdininkų galios sudaro galimybių diskretiškiems sprendimams ir korupcijai. Tai stabdo privačią iniciatyvą, trukdo žmonėms spręsti savo reikalus, iškreipia moralę, griauna visuotinį pasitikėjimą valstybe ir supančioja verslo plėtrą“, – teigia ekspertė. Ją stebina, kad kai kurios savivaldybės ir joms priklausančių įmonių vadovai yra linkę kuo ilgiau išlaikyti komercinės paskirties turtą savo rankose. Delsimas privatizuoti arba net naujų komercinių veiklų plėtra gali būti sietina ir su savivaldybei priklausančių įmonių vadovų interesais pasipelnyti iš savivaldybei priklausančio turto.

Iš tikrųjų korupcijos nei kalbėjimais, nei užkeikimais neįveiksi. O jos apraiškų ir toliau apstu kone visose srityse. Tą iliustruoja ir viena po kitos pasirodančios žinios apie nesąžiningus valstybės tarnautojus, politikus, informaciją paviešina nauji ministrai, STT kartais bylas net perduoda į teisėsaugos rankas, tačiau neretai viskas tuo ir baigiasi. Procesai lyg ir vyksta, o kuo baigiasi (jei baigiasi) – nežinia. Tiesa, kartais baigiasi gana keistai – nesąžiningi korupcinių reikalų dalyviai tik atleidžiami iš darbo, kartais net su išeitinėmis išmokomis. Kone klasika jau tapusios skandalingos Darbo partijos bylos baigtis iki šiol kelia daugybę klausimų. Tačiau ilgametis jos lyderis, nusipurtęs visus kaltinimus, ramiausiai sau pretenduoja tapti Vilniaus šeimininku.

VŽ nuomone, nėra stebuklingo recepto, kaip įveikti korupciją. Juolab kad ir ekspertai tikina, jog kyšininkų baudimas ar moralizavimas nėra geriausios ir efektyviausios priemonės nuo korupcijos. Geriausia priemonė – tai pertvarka, kuri neutralizuoja korupcijos židinį. O tokių Lietuvoje nepakanka.