Argentinos sostinės Buenos Airių arkivyskupas, 76-erių jėzuitas Jorge Mario Bergoglio lygiai prieš dešimt metų, 2013 m. kovo 13-ąją, buvo išrinktas popiežiumi. Tąsyk daug ką nustebino pasirinkęs Pranciškaus vardą pagal XIII a. gyvenusį Pranciškų Asyžietį ir vėliau aiškino pasirinkimą tuo, kad šventasis buvo vargšų ir taikos žmogus, saugojęs kūriniją.
Šie trys prioritetai iš tiesų apibrėžia Pranciškaus pontifikatą, kaip ir jo išskirtinis komunikacijos stilius – paprastas, betarpiškas, spontaniškas. Nuolankus ir charizmatiškas, pajuokauti nevengiantis Romos vyskupas populiarus ne tik tarp katalikų, jis žavi ir kitų konfesijų bei religijų išpažinėjus, agnostikus, ateistus. Be abejo, esama ir kritikų, manančių, kad šis „marksistas“ ar „revoliucionierius“ skandina Petro laivą, t. y. Katalikų Bažnyčią.
Per dešimtmetį Pranciškus aplankė šešiasdešimt šalių (tarp jų ir Lietuvą 2018 m.), kelias dešimtis kartų keliavo Italijoje, o pirmoji jo išvyka už Romos miesto ribų buvo į Lampedūzos salą, tapusią migrantų iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų vartais į Europą. Jis parašė nemažai dokumentų (apaštališkųjų laiškų, paraginimų, dekretų ir kitų, tris enciklikas – didžiausią autoritetą turinčius laiškus, kuriuose plėtojamas Bažnyčios mokymas tam tikroje srityje), paskelbė daugybę naujų šventųjų, surengė aibę bendrųjų audiencijų, sušaukė vyskupų sinodus apie šeimą (2014 ir 2015 m.), jaunimą (2018 m.), Bažnyčios sinodiškumą (dabar vykstantį) bei vieną skirtą specialiai Amazonijos regionui (2019 m.). Taip pat sukūrė daugiau nei šimtą naujų kardinolų (tarp jų ir kardinolą Sigitą Tamkevičių).
Popiežius yra daugybės sparnuotomis tapusių frazių autorius, tokių kaip klausimas „kas aš toks, kad teisčiau?“, raginimas Bažnyčiai būti karo lauko ligonine, o kunigams – kvepėti savo ganomomis avimis, teiginys, kad geri katalikai neturi daugintis kaip triušiai ir t. t. Pranciškus siekia permainų Romos kurijoje ir pokyčių suprantant pačią Bažnyčią, kritikuoja „išmetimo kultūrą“ ir kviečia kurti „susitikimo kultūrą“. Vertų aptarti temų, susijusių su jo pontifikatu, galybė, tačiau čia orientuojamasi į, mano galva, ryškiausius socialinius ir politinius dešimtmečio akcentus.
1) Vos išrinktas Pranciškus uždavė toną savo pontifikatui apaštališkajame paraginime „Evangelii Gaudium“ paskelbęs, kad jam „mielesnė gatvėse nubrozdinta, sužeista ir išpurvinta nei užsisklendimo ir patogaus įsikibimo į saugumą susargdinta Bažnyčia“. Pakvietė visus tikinčiuosius „išeiti iš patogaus būvio ir išdrįsti pasiekti visus pakraščius, kuriems reikia Evangelijos šviesos“, pirmiausia – vargšus. Tai pati svarbiausia Pranciškaus žinia – Bažnyčia yra vargstančiųjų pusėje. 2017 m. jis įvedė Pasaulinę vargstančiųjų dieną, kuri kasmet minima lapkričio 19-ąją. Nuolat primena, kad vargstantiems reikalingas ne tik dėmesys, solidarumas, pagalba, bet ir naujų, teisingesnių ekonominių modelių kūrimas. Dabartinę „atskirties ir nelygybės“ ekonomiką jis vadina žudančia.
Popiežius yra daugybės sparnuotomis tapusių frazių autorius, tokių kaip klausimas „kas aš toks, kad teisčiau?“, raginimas Bažnyčiai būti karo lauko ligonine, o kunigams – kvepėti savo ganomomis avimis, teiginys, kad geri katalikai neturi daugintis kaip triušiai ir t. t.
2) „Laudato Si‘ apie rūpinimąsi bendraisiais namais“ tapo pirmąja enciklika istorijoje, skirta ekologinei krizei. Ji pasirodė 2015 m. Klimato kaitos konferencijos COP21išvakarėse, kur pasaulio lyderiai susitarė dėl veiksmų plano, vadinamo Paryžiaus susitarimu, apriboti visuotinį atšilimą. Žemė, rašė popiežius, yra mūsų sesuo, su kuria dalijamės savo egzistencija, tačiau „ta sesuo dabar protestuoja dėl žalos, kurią jai darome neatsakingai naudodamiesi bei piktnaudžiaudami jai Dievo duotomis gėrybėmis“.
Tiek šiuo dokumentu, tiek daugeliu savo pasisakymų Pranciškus kvietė į ekologinį atsivertimą – liautis manius, kad turime teisę daryti su Žeme ką norime, pripažinti, kad pakenkėme jai savo veiksmais ir negebėjimu veikti, nuoširdžiai gailėtis ir pasikeisti. Prieš kelerius metus buvo kalbų apie „ekologinės nuodėmės“ įtraukimą į Katekizmą, tačiau kol kas pokytis neįvyko. Svarbu tai, kad popiežiaus dėmesys ekologijai glaudžiai susietas su jo rūpesčiu dėl socialinio teisingumo, nes klimato kaita didžiausią poveikį daro skurdžiausiai gyvenantiems.
3) Praėjus metams nuo apsilankymo Lampedūzos saloje popiežius kreipėsi į politikus Europos Parlamente, sakydamas: „Nevalia leisti, kad Viduržemio jūra taptų didžiulėmis kapinėmis! Vyrus ir moteris, kurie kasdien baržomis pasiekia Europos pakrantes, būtina priimti ir jiems padėti.“ Apgyvendino tris sirų šeimas Vatikano butuose, Didįjį Ketvirtadienį plovė kojas pabėgėliams, du kartus lankėsi Graikijos Lesbo saloje esančioje migrantų stovykloje. Viso pontifikato metu žodžiais ir darbais Pranciškus bylojo apie būtinybę migrantus ir pabėgėlius „priimti, apsaugoti, skatinti ir integruoti“. Deja, ši žinutė pasiekė nedaugelio širdis Lietuvoje. Užtai kaltinimų popiežiui iš mūsų kraštutinės dešinės veikėjų dėl politikavimo ir kairumo nestigo.
4) Pranciškus – pirmasis popiežius, apsilankęs Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Ten svečiuodamasis kartu su Al-Azharo sunitų mečetės ir universiteto Egipte didžiuoju imamu Ahmadu Al-Tayyebu 2019 m. pasirašė deklaraciją apie žmogiškąją brolybę, kuria pasmerktas Dievo vardu vykdomas smurtas, įsipareigota siekti, kad religijos tarnautų taikai ir pažangai.
2021 m. istorinio vizito Irake metu Pranciškus susitiko su vienu įtakingiausių pasaulio šiitų dvasininkų didžiuoju ajatola Ali al Sistani. Jis aplankė ir daugiau šalių, kur daugumą sudaro musulmonai, ne kartą susitiko su eiliniais tikinčiaisiais ir dvasininkais, kalbėjo apie bendrumus tarp krikščionybės ir islamo religinių tradicijų ir kritikavo islamo tapatinimą su smurtu. Tokia pozicija – ryški atsvara naratyvui apie neišvengiamą Vakarų ir islamo civilizacijų susidūrimą, kurį antiimigracinėms nuostatoms savo šalyse pakaitinti naudoja kraštutinės dešinės partijos.
5) Atsimenate šaršalą dėl popiežiaus žodžių apie civilines partnerystes 2020 m.? Tiesa, tokių komunikacijos krizių, kai likdavo neaišku, kokia popiežiaus pozicija šia tema, buvo ne viena. Bergoglio tiek kaip arkivyskupas, tiek kaip popiežius yra neformaliai pasisakęs apie valstybės teisinės apsaugos homoseksualių asmenų poroms reikalingumą, tačiau oficialiai Bažnyčios mokyme niekas nepasikeitė. Nepaisant to, kad Vokietijoje ar Olandijoje yra katalikų kunigų, laiminančių tos pačios lyties sąjungas, Vatikanas draudžia tą daryti. Visgi pokytis santykyje su LGBT žmonėmis yra. „Jei asmuo homoseksualus, geros valios ir ieško Dievo, kas aš, kad jį teisčiau?“, – retoriškai klausė Pranciškus dar pirmaisiais pontifikato metais.
Vėliau jis ne kartą buvo susitikęs su LGBT katalikų grupėmis ir aktyvistais, LGBT vaikų tėvais. Jiems sakė: „Dievas myli jūsų vaikus tokius, kokie jie yra. O Bažnyčia juos myli, nes jie yra Dievo vaikai.“ Taip pat yra pabrėžęs, kad homoseksualumo kriminalizavimas kai kuriose šalyse yra rimta problema. Kai popiežius kalba apie LGBT žmones, jis pabrėžia ne homoseksualių santykių nuodėmingumą, kas įtvirtina Bažnyčios mokyme, o pačių žmonių orumą. Apskritai seksualinei moralei Pranciškus daug dėmesio neskiria. 2016 dokumente „Amoris laetitia“ apie meilę šeimoje kritikuoja „šaltos biurokratinės moralės“ plėtojimą ir ragina Bažnyčią stengtis suprasti sunkiose situacijose esančius žmones, o ne „užkrauti jiems sunkias kaip akmenis taisykles“.
Kai popiežius kalba apie LGBT žmones, jis pabrėžia ne homoseksualių santykių nuodėmingumą, kas įtvirtina Bažnyčios mokyme, o pačių žmonių orumą.
6) 266-asis popiežius Bažnyčios istorijoje yra pirmasis Petro įpėdinis iš Lotynų Amerikos. Jo dėmesio centre – vadinamieji Globalūs Pietūs, kas atsispindi ir per apaštališkųjų kelionių kryptis (pastaroji vyko Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Pietų Sudane), ir kardinolų kolegijoje. Ši tampa vis mažiau eurocentriška, Pranciškui skiria kardinolus iš šalių, kur jų anksčiau nebūta, pavyzdžiui, Singapūro, Rytų Timoro, Paragvajaus etc. Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje europiečiai sudaro mažiau nei pusę balso teisę (renkant popiežių konklavoje) turinčių kardinolų. Viena vertus, dėmesio svorio centro pasislinkimas iš globalios Šiaurės į Pietus yra sveikas Bažnyčiai, visuotinei ir augančiai visur pasaulyje, išskyrus Europą. Du trečdaliai iš 1,3 milijardo pasaulio katalikų jau gyvena ne Vakaruose ir proporcija tik didės.
Kita vertus, popiežius sulaukė kritikos dėl to, kad nesupranta vakariečių, ką savo kailiu patyrėme ir mes, Pranciškui prakalbus apie Rusijos karą Ukrainoje. Neįvardija agresoriaus, per mažai palaiko ukrainiečius, kritikuoja ginklavimąsi ir pan.
Pareiškimai vienas po kito vis labiau piktino ir žeidė. Be abejo, popiežius nuolat kalbėjo apie karo beprotybę, atjautė ukrainiečius, padėjo nukentėjusiems, tačiau buvo akivaizdu, kad konflikto priežastis ir sprendimą supranta kitaip. Kažkas nostalgiškai prisiminė Joną Paulių II: popiežius iš komunistinės Lenkijos tai tikrai būtų mūsų pusėje. Bet turime popiežių iš Argentinos, kuris karą Ukrainoje mato iš globalių Pietų perspektyvos kaip pasaulinį imperinių interesų konfliktą, Rusijos ir Vakarų. Jo padariniai Afrikoje – gilėjanti maisto krizė. Dėl to Pranciškus kalba, kad nutraukus ginklų gamybą būtų išspręsta bado pasaulyje problema.
7) 2018 m. Pranciškus nurodė pakeisti Katekizmo 2267 straipsnį apie mirties bausmę. Iki tol ji buvo pateisinama kaip kraštutinė priemonė, tačiau dabar mokoma, kad: „Mirties bausmė yra nepriimtina, nes kėsinasi į žmogaus asmens neliečiamumą ir orumą. Bažnyčia taip pat ryžtingai siekia mirties bausmės panaikinimo visame pasaulyje.“ Popiežius primena, kad tik Dievas yra gyvybės kūrėjas, o Bažnyčia turi ją ginti nuo prasidėjimo iki natūralios mirties.
8) Nuo pat pontifikato pradžios Pranciškus kalbėjo apie moterų svarbą Bažnyčioje. Tai reiškia ne šventimus, kurie teikiami moterims kai kuriose kitose krikščioniškose bažnyčiose, o įtraukimą į sprendimų priėmimą ir svarbių pareigų, nereikalaujančių kunigystės sakramento, skyrimą. Kad moterys turi jaustis visavertėmis Bažnyčios gyvenimo dalyvėmis, o ne viešniomis Pranciškus demonstravo, skirdamas jas į svarbius postus.
Bet turime popiežių iš Argentinos, kuris karą Ukrainoje mato iš globalių Pietų perspektyvos kaip pasaulinį imperinių interesų konfliktą, Rusijos ir Vakarų.
Pavyzdžiui, sesuo Alessandra Smerilli yra aukščiausią postą užimanti moteris Vatikane – Pranciškus ją paskyrė Tarnavimo integraliai žmogaus pažangai dikasterijos (toks administracinis vienetas, panašu į departamentą) sekretore. Teneapgauna pareigų pavadinimas, tai antras žmogus po dikasterijos prefekto. Dar penkios moterys yra kitų dikasterijų pasekretorės, moterį pasekretorę su teise balsuoti turi ir dabar vykstantis vyskupų sinodas.
Praėjusiais metais Pranciškus atvėrė kelią pasauliečiams tapti prefektais (iki tol šias pareigas eidavo tik kardinolai ir arkivyskupai) ir sakė turįs ketinimų artimiausiais metais paskirti pirmąją moterį prefektę. Šio pontifikato metu moteris pirmąkart istorijoje stojo ir prie Vatikano muziejų vairo. Apskritai Vatikane, kur paties popiežiaus žodžiais tariant, gaji „mačizmo kultūra“, įdarbintų bei vadovaujančias pareigas einančių moterų skaičius pastarąjį dešimtmetį augo.
9) Ne pirmą dešimtmetį Katalikų Bažnyčia yra gilioje seksualinio išnaudojimo krizėje. 2019 m. Pranciškus Vatikane sušaukė vyskupų susitikimą dėl nepilnamečių apsaugos, reformavo Kanonų teisės kodekso dalį apie bausmes už nepilnamečių lytinį išnaudojimą, suteikdamas daugiau aiškumo ir griežtumo, įtraukdamas ir vaikų pornografijos turėjimą bei platinimą prie sunkiausių nusikaltimų.
Panaikinta popiežiškoji paslaptis seksualinio išnaudojimo bylose – bažnytinių teismų medžiaga tapo prieinama ir pasaulietiniams, paskelbtos naujos gairės, kaip tirti seksualinio išnaudojimo atvejus Bažnyčioje ir t. t. Be naujų priemonių, kad būtų sunkiau išnaudojimą dangstyti ir lengviau patraukti atsakomybėn, popiežius ne kartą susitiko su aukomis, klausėsi jų ir atsiprašė. Tačiau šioje srityje, kaip teigia kritikai, vis tiek padaryta per mažai ir per vėlai.
10) Pabaigoje – tikriausiai prieštaringiausiai vertinamas Šventojo Sosto diplomatijos pavyzdys. Tai 2018 pasirašytas ir jau dusyk pratęstas susitarimas su Kinija dėl vyskupų skyrimo. Komunistinė Kinija popiežiaus skirtus vyskupus laiko nelojaliais šaliai, todėl sukūrė kontroliuojamą patriotinę bažnyčią, paskyrė savo vyskupus, kurių savo ruožtu nepripažino Vatikanas, todėl dalis katalikų nuėjo į pogrindį. Pasirašius susitarimą komunistų paskirti vyskupai priimti į vienybę su Roma.
Niūrus paradoksas, tačiau susitarimo pasirašymo metu Pranciškus kaip tik viešėjo Vilniuje ir lankėsi KGB kalėjime, kur sovietmečiu kalinti lietuviai kunigai. Šiandien katalikų dvasininkai sulaikomi ir kalinami Kinijoje, kur religijos laisvė vis labiau traukiasi. Atsisakę prisijungti prie kontroliuojamos bažnyčios tikintieji persekiojami. Kritikai sako, kad Šventojo Sosto nuolaidžiavimas Kinijai smukdo jo moralinį autoritetą. Kontraargumentuojama, kad susitarimas sukuria bent minimalias galimybes Bažnyčiai veikti Kinijoje, apsaugoti katalikus, keiti visuomenę iš vidaus ir šios diplomatinės pastangos atsipirks ilgalaikėje perspektyvoje. „Netobulas dialogas geriau nei jokio“, – pernai sakė Pranciškus.
